Kažkas apie generatorius „Dg“ rinkiniuose
Generatorius yra nepakeičiama dg rinkinio dalis. Generatorius reiškia mechaninį įtaisą, kuris paverčia kitas energijos formas elektros energija. Jį varo vandens turbina, garo turbina, dyzelinis variklis ar kitos jėgainės, kad vandens srauto, oro srauto, kuro degimo ar branduolio dalijimosi metu gaunama energija būtų paversta mechanine energija ir perduota į generatorių. Tada generatorius jį paverčia elektros energija.
Yra daugybė kintamosios srovės generatorių, tačiau jų darbo principai yra pagrįsti elektromagnetinės indukcijos dėsniu ir elektromagnetinės jėgos dėsniu. Todėl bendras jo konstrukcijos principas yra toks: naudokite tinkamas magnetines ir laidžiąsias medžiagas, kad susidarytumėte magnetines grandines ir grandines, kurios tarpusavyje vykdo elektromagnetinę indukciją, kad generuotų elektromagnetinę galią ir pasiektų energijos pavertimo tikslą. Generatoriai paprastai susideda iš statorių, rotorių, galinių dangčių ir guolių. Statorius susideda iš statoriaus šerdies, vielos paketo apvijos, pagrindo ir kai kurių konstrukcinių dalių. Rotorius susideda iš rotoriaus šerdies (arba magnetinio poliaus, magnetinio jungo) apvijos, apsauginio žiedo, centrinio žiedo, slydimo žiedo, ventiliatoriaus ir besisukančio veleno. Statorius ir generatoriaus rotorius yra sujungti ir sumontuoti guoliu ir galiniu dangčiu,
Yra daugybė kintamosios srovės generatorių. Iš esmės jie skirstomi į sinchroninius, asinchroninius, vienfazius ir trifazius. Gamybos būdais jie yra suskirstyti į garo turbinos generatorių, hidroelektrinį generatorių, dyzelinį generatorių, benzino generatorių ir kt. Energijos požiūriu jie yra suskirstyti į šiluminės galios generatorius, hidroelektrinės generatorius ir kt.
Generatorių istorija.
1832 m. Hippolyte Pixii (prancūzas) išrado rankiniu būdu sukamą nuolatinės srovės generatorių. Pagrindinis principas yra generuoti sukamą elektromotorinę jėgą ritėje sukant nuolatinį magnetą, kad būtų pakeistas magnetinis srautas, ir šią elektromotorinę jėgą išvesti kaip nuolatinę įtampą.
1866 m. „Siemens“ (Vokietija) išrado savaime jaudinantį nuolatinės srovės generatorių.
1870 m. Belgas Gramme padarė žiedinę armatūrą ir išrado žiedinės armatūros generatorių. Šis generatorius naudoja vandens energiją, kad suktųsi generatoriaus rotorius. Po pakartotinių patobulinimų 1875 m. Išėjimo galia buvo 3,2 kW.
1882 m. Gordonas (JAV) pagamino milžinišką dviejų fazių kintamosios srovės generatorių, kurio išėjimo galia buvo 447 kW, kurio aukštis 3 metrai ir svoris 22 tonos.
1896 m. Niagaros krioklio elektrinėje pradėjo veikti „Tesla“ dviejų fazių generatorius. kintamoji srovė su 3750kW ir 5000V buvo išsiųsta į Buffalo miestą, esantį už 40 kilometrų.
